Likvidumo rizika

Likvidumo rizika yra trijų tipų:

  1. tai rizika, kad kita sandorio šalis laiku neįvykdys įsipareigojimų, tačiau galų gale jį įvykdys pilna. Kai taip atsitinka, dar nėra žinoma, ar tai kredito rizikos problema, ar tik laiku neįvykdyto įsipareigojimo dėl kieno nors klaidos problema. Laiku negavus mokėjimo, gali tekti mokėti baudą, skolintis rinkoje, bet kokiomis ten esančiomis sąlygomis, eiti į sąskaitos perviršį (jei tai įmanoma) ir pan. Kai kurie autoriai šią likvidumo riziką įvardija kaip pinigų srautų likvidumo riziką arba kaip finansavimo riziką.
  2. tai rizika, kad bankas negalės laiku gauti reikiamų lėšų esant poreikiui. Paprastai įsipareigojimų ir turto, kuriais jis finansuojamas, terminai nesutampa. Centriniai bankai būna nustatę likvidumo reikalavimus, kurių turi laikytis visi bankai. Taip daroma, norint apsaugoti indėlininkus ir siekiant išvengti neigiamos įtakos visai bankų sistemai, kuriai nors nesugebėjus įvykdyti įsipareigojimo laiku. Ši rizika dar kitaip įvardijama kaip pinigų srautų likvidumo rizika arba finansavimo rizika. Likvidumo rizikos valdymo tikslas yra laikyti pakankamą kiekį likvidaus turto, kad būtų galima užtikrinti normalią veiklą tam tikram laikotarpiui bet papildomo finansavimo pritraukimo.
  3. tai rizika, kad nebus galima sudaryti sandorio tam tikru instrumentu ar valiutų gera kaina, t.y. čia turimas mintyje rinkos likvidumas. Rinkos likvidumas – finansų rinkos pajėgumas absorbuoti laikinus paklausos ir pasiūlos svyravimas minimaliai veikiant kainą. Dažniausiai ši koncepcija priskiriama antrinėms rinkoms, nors kai kada taikoma ir pirminei rinkai. Rinkos likvidumą gali sumažinti tam tikri įvykiai, kaip kad biržos kainų krachas, kada nebegalima parduoti normalia kaina, nes veikia panika ir pirkėjų mažai.

Likvidumo valdymui naudojami įvairūs terminai. Operatyvinis likvidumo valdymas apsiriboja laikotarpiu nuo vienos dienos iki trijų mėnesių, nes trys mėnesiai traktuojami kaip kritinis laikas išgyvenimui, jeigu įvyksta likvidumo krizė. Mėnesio terminas naudojamas dažnai todėl, kad tai yra atsargus skaičiavimo laikotarpio ilgis ir taip patogiau. Ilgalaikio likvidumo valdymas apsiriboja dažniausiai iki vienerių metų terminu, kas atitinka biudžeto planavimo laikotarpį. Likvidumo rizikos valdymas išskiriamas į dvi dalis – kasdieninį, trumpalaikį ir ilgalaikį, strateginį. Kasdienį, trumpalaikį likvidumo valdymą beveik visais atvejais atlieka banko iždo padalinys. Strateginiu likvidumo valdymu užsiima aktyvų-pasyvų valdymo padalinys.

Kilus rimtai likvidumo krizei, šansų išlikti mažai. Dauguma Lietuvos bankų neturi galimybės paveikti pasyvą. Krizės atveju bankui niekas nenori ne tik didinti tarpbankinių limitų, bet ir stengiasi tokį skolinimą riboti. Visi bankai turėtų būti parengę ypatingų situacijų planą, kad būtų aiškiai numatyta strategija ir atsakomybės pasidalijimas kilus rimtai likvidumo krizei.