Palūkanų normos rizika

Viena sudėtingiausių rinkos rizikos rūšių yra palūkanų normos rizika. Ji veikia tiek banko prekybinį modelį, tiek visą banką apskritai. Palūkanų normos rizikos šaltiniai:

  • perkainojimo rizika. Pirminis palūkanų normų rizikos šaltinis bankams yra fiksuotos palūkanų normos rizika, kuri kyla dėl terminų ir perkainojimų struktūros skirtumų banko aktyvų, pasyvų ir nebalansinių straipsnių pozicijose. Bankininkystės verslui tai yra vienas pagrindinių dalykų, nes banko pajamų ir ekonominė vertė gali būti paveikta nenumatytų palūkanų normų pokyčių. Šią riziką valdo ne rizikos valdymo, bet aktyvų-pasyvų valdymo padalinys.
  • palūkanų normos (pelningumo) kreivės rizika. Bankas patiria palūkanų normos riziką ir keičiantis pelningumo kreivės nuolydžiui ir formai. Ši rizika yra rinkos rizika ir valdomu rizikos valdymo padalinio.
  • bazės rizika – dar vienas svarbus palūkanų normos rizikos šaltinis. Šiuo atveju rizika atsiranda dėl to, kad palūkanų normos, gaunamos ir mokamos skirtingiems skolos instrumentams, turintiems panašias charakteristikas, nekoreliuoja tobulai.

Perkainojimo riziką ir bazės riziką valdo aktyvų-pasyvų valdymo padalinys. Aktyvų-pasyvų valdymas apima turto ir įsipareigojimų struktūros valdymą, įskaitant įvairių aktyvo ir pasyvo instrumentų terminų valdymą. Banke aktyvų ir pasyvų terminai nesutampa, dažniausias suteikiamos ilgo termino paskolos, jas finansuojant trumpalaikiais indėliais. Tinkamo (priimtino) atotrūkio terminų išlaikymas yra aktyvų-pasyvų valdymo padalinio uždavinys.

Vienas pirmųjų ir iki šiol vienas pagrindinių metodų ilgalaikei palūkanų normos rizikai yra palūkanų normos spragos analizė. Spraga yra vadinamas ne atitikimas tarp turimo turto ir turimų įsipareigojimų vertės tam tikrame periode. Turtas ir įsipareigojimai priskiriami tam tikram laikotarpiui pagal terminą. Viename periode bankas gali turėti teigiamą spragą, kitame periode neigiamą.

Jeigu spraga yra neigiama, tai palūkanų normos kėlimo atveju, esant didesnei pasyvų apimčiai, už juos teks mokėti daugiau palūkanų negu bus gautas teigiamas efektas brangiau įdarbinus aktyvus. Jeigu palūkanų norma esant neigiamai spragai smuks, tai bus gautas teigiamas efektas banko grynosios palūkanų pajamoms – nors aktyvas bus reinvestuotas už žemesnę palūkanų normą, tačiau už įsipareigojimus irgi teks mokėti mažiau, o teigiamas efektas bus gautas dėl didesnės įsipareigojimų apimties. Kadangi palūkanų normos spraga įvairiuose laikotarpiuose būna ir teigiama, ir neigiama, tai palūkanų normų pokyčių efektui grynosioms palūkaninėms pajamoms sumažinti bankai stengiasi laikytis kuo mažesnės spragos kiekvienu laikotarpiu (nustatomi limitai).

Valdant palūkanų normos riziką banko mastu, bankai turi tris galimybes:

  • keisti siūlomų produktų krepšelio struktūrą;
  • pagerinti rizikos valdymo procedūras;
  • naudoti apsisaugojimo priemones (hedžingą).

Spragą galima reguliuoti keičiant įsipareigojimų ir aktyvų terminą – skolinantis ir skolinant tam tikriems terminams, juos specialiai suskirstant į tam tikrus laikotarpius. Užsienio bankai spragą reguliuoja paprasčiau – sudarydami išvestinių sandorius (hedžingo strategijos) – palūkanų normos pasikeitimo sandorius. Šie sandoriai daugumai Lietuvos bankų kol kas yra neprieinami.