Spalio 17 d. grupė Elektrėnų profesinio mokymo centro abiturientų vyko į nuotaikingą ir turiningą išvyką, į padavimais ir legendomis apipintą Anykščių kraštą, viliojantį vaizdingomis apylinkėmis ir įdomių lankytinų vietovių gausa.
Anykščiai pasitiko su saule ir ypatingai gražia rudenėjančia gamta. Pirmiausiai stabtelėjome ir kopėme į Liudiškių kalvą, kurios viršūnę puošia 14 metrų aukščio architekto V. Gabriūno paminklas – monumentas, simbolizuojantis „Laimės žiburį“. Kiekvienas laiptelis, lipant į šią kalvą – tai tarytum mūsų svajonės ir troškimai, kurių išsipildymo tikisi kiekvienas, pasiekęs viršūnę. Šalia J. Biliūno kapo mokiniai prisiminė rašytojo kūrybinį palikimą, B. Šareika perskaitė jo eilėraštį „Kad numirsiu, man pakaskit“, kurio žodžiai virto testamentu. Vėliau apsilankėme rudeniškomis spalvomis pasipuošusiame Medžių lajų take ir, užkopę į apžvalgos bokštą, grožėjomės vaizdinga Anykščių panorama, Šventosios upės vingiais. Tai smagi kelionės pramoga, kuri ilgam išliks kiekvieno mokinio širdyje. Stabtelėjome ir prie Anykščių įžymybės – Puntuko akmens, kuris pasirodo besąs antras pagal dydį riedulys Lietuvoje. Neįtikėtino grožio Anykščių šilelio vaizdai, kurį išgarsino žymus Lietuvos poetas A. Baranauskas, parašęs garsiąją poemą „Anykščių šilelis“, atsivėrė prieš akis, užkopus į apžvalgos bokšto viršūnę.
Niūronių kaime aplankėme rašytojo Jono Biliūno gimtąją sodybą, kur muziejininkė papasakojo apie svarbiausius J. Biliūno gyvenimo momentus, kūrybą bei skatino susimąstyti apie itin svarbiais vertybes – tikėjimą, gyvybės vertę, gyvenimo prasmę, atlaidumą, užuojautą ir elgesį su silpnesniais. Mokiniai gimtojoje J. Biliūno sodyboje grožėjosi išskirtine aplinka, išlikusia autentiška ekspozicija, baldais.
Atvykę į Arklio muziejų, mokiniai susipažino su Aukštaitijos etnografinio regiono papročiais, aukštaičių sodybomis, pamatė senovinius žemės ūkio įrankius ir transporto priemones, apžiūrėjo audėjo, keramiko, duonos kepėjo, kalvio, medžio drožėjo darbus, dalyvavo edukacijoje „Duonelė kasdieninė“, kur sužinojo apie senąsias duonos kepimo tradicijas. Susėdę prie jau iškūrentos duonkepės krosnies, klausė šeimininkės pasakojimo apie duonos kepimo papročius ir tradicijas. Vėliau kiekvienas mokinys turėjo galimybę savo rankomis suformuoti kepalėlį, kurį parsivežę vaišino namiškius. Šiltoje ir duonele kvepiančioje sodyboje mokiniai vaišinosi kaimiškais pietumis, gėrė kvapnią mėtų arbatą, kalbėjosi apie senąsias tradicijas, kurios aktualios ir šiomis dienomis.
Važiuodami namo mokiniai dalinosi mintimis:
„Kiekvienam siūlau aplankyti Jono Biliūno sodybą, Laimės žiburį ir pajusti tų vietų dvasią“.
„Šiandien įdomu buvo išgirsti, kaip žmonės anksčiau gyveno, dirbo…“
„Labai patiko su klasiokais prisėsti prie bendro stalo vaišių stalo. Įdomi patirtis…“
„Pamokos kitoje aplinkoje labai patiko. O kaimiški lašiniai buvo „nerealiai skanūs“.
O mums, mokytojoms, buvo smagu ir įdomu stebėti mokinius, kurie edukacinės išvykos nuoširdžiai džiaugėsi paprastais, bet visam gyvenimui išliksiančiais dalykais.
Ineta Čoporovienė, Jolanta Biekšienė
