Šiandien minime ypatingą ir Lietuvai svarbią dieną – 1991-ųjų sausio 13-ąją. Tai diena, kai vienybė ir drąsa tapo stipresnės už baimę. Tai diena, kai mūsų šalis susitelkė kaip niekad anksčiau, o paprasti žmonės, be ginklų rankose, tik su tikėjimu širdyse, stojo ginti savo šalies laisvės.
Šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių tą sausio naktį prie televizijos bokšto, Parlamento ir kitų svarbių objektų stovėjo petys į petį, nes suprato – tai yra kova už jų vaikų, anūkų ir visų ateities kartų laisvę. Jie gynė teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje kiekvienas gali kurti savo gyvenimą, siekti svajonių ir džiaugtis savo valstybės nepriklausomybe.
Praėjus 34 metams, mes nepamirštame tų, kurie tą naktį neišsigando, kurie pasiryžo paaukoti viską – net savo gyvybę. Jų pasiaukojimas, jų drąsa ir ryžtas šiandien mums primena, kokia brangi yra laisvė. Jie mokė mus, kad laisvė nėra duotybė – ją reikia ginti, puoselėti ir vertinti kasdien.
Ši diena yra ne tik atminimo, bet ir įkvėpimo diena. Ji skatina mus būti vieningais, nepamiršti savo šaknų ir suvokti, kokią vertę turi laisvė. Tai yra mūsų visų bendra atsakomybė – išlaikyti tą liepsną, kurią tą naktį įžiebė mūsų tėvai, seneliai ir visi tie, kurie stovėjo už Lietuvos ateitį.
Mes prisimename. Mes vertiname. Mes esame laisvi. Nes kažkada kažkas neišsigando kovoti už tai.
